Ar esate kada jutę neįtikėtiną džiaugsmą širdyje? Neįtikėtiną, nes atrodytų džiaugėtės dėl mažmožio, tarsi dėl smulkmenos? Tokį jausmą patiriu tik gerėdamasi menu, nuoširdžiu tyrumu, t. y. stebėdama mažus vaikus ar gyvūnėlius bei bažnyčioje – žmonių susirinkime Dievo vardu. Galbūt dėl to, kad esu jautresnės sielos man šį džiaugsmą yra lengviau pajusti. Tačiau aš jam ir nesipriešinu. Šis džiaugsmas pats mane susiranda.

Alfa kursai man padėjo suprasti vieną skaudų dalyką – mūsų šalis bei kultūra yra stipriai praradusi ryšį su krikščionybe. 50 okupacijos metų visgi padarė savo. Dėl to mums, suaugusiems žmonėms, ir reikalingi šie kursai, bent jau tam, kad pažintume savo kultūrą... Aš augau netikinčioje aplinkoje, kurioje žodį „Dievas“ išgirsdavau nebent kam nors išsigandus ar nusistebėjus: „O Dieve!“

Todėl, sunku paaiškinti, bet dar paauglė būdama jutau natūralų polinkį Kristaus pažinimo link. Visada maniau, kad šv. Kalėdos bei Velykos turi turėti šiek tiek kitokį tikslą ar bent jau prieskonį. Kertinis akmuo, tikėjimo atžvilgiu, mano gyvenime turbūt buvo mano gera draugė, kuri taip pat augo nepraktikuojančių krikščionių šeimoje, tačiau tapo tokiu tvirtu žmogiuku, taip skrupulingai nešančiu krikščionybės vėliavą vien savo buvimu, kad aš negalėjau ja nesižavėti. Ji niekada nebruko savo tikėjimo, ji yra vienas „krūčiausių“ žmonių, kokius tik pažįstu, tačiau paklausus ką ji veiks sekmadienio vakare, gal ji norėtų susitikti, ji visuomet tvirtai atsakydavo, kad dalyvaus vakarinėse šv. Mišiose. O kadangi mane tai taip pat traukė, aš naudojausi proga ir ėjau kartu su ja. Tai mus tik suartino.

Antrasis stambus mano gyvenimo akmuo, ir jau nebe vien tikėjimo atžvilgiu, kurį nuo šiol pasiėmus nešiosiu „po pažasčia“, yra Alfa kursas. Į jį mane atvedė dar vienas brangus žmogiukas mano gyvenime. Su ja buvom pažįstamos tik vieną savaitę, kai trečiadienio vakarą susėdome vakarieniauti, ir ji man prasitarė, kad po valgio šiek tiek nusnūs ir tada važiuos. Kai paklausiau kur ji važiuos, ji man parodė Alfa kurso knygelę ir pasiūlė prisidėti, nes buvo praėjęs dar tik vienas mokymas. Ta nežemiška trauka privertė mane apsispręsti per kelias sekundes. Sutikau. Ir vėlgi, tokiu būdu tapome labai geros draugės. Galbūt ir be Alfa kursų būtume susidraugavę, tačiau tokios draugystės yra tvirtesnės. Jos dovanoja Dievą.

Mane Alfa išmokė, kad šis džiaugsmas užplūstantis mane drugelių sparnelių virpėjimais – Šventosios Dvasios veikimas. Šis „džiaugsmas“ ir veda mane per gyvenimą, mane saugo ir netgi leidžia pažinti laimę dar šiame gyvenime. Tačiau, tikiu, jau žinodama šį džiaugsmą galiu įsivaizduoti koks yra „amžinasis džiaugsmas“. Jau galiu drąsiai tarti žodžius: „Kristus“, „Šventoji Dvasia“, nes galiausiai suprantu to prasmę.

Pati ryžausi užkliūti už šio akmens. Galbūt jis tik atvėrė dar gilesnius klodus ar žaizdas, vertė pasijusti tik tvėriniu, bet ne tvėrėju; dabar tenka žymiai refleksyviau žvelgti į savo esamumą, tačiau gyventi aklai man nesinori, aš noriu „statyti namą su pamatais“.


Anksčiau maniau, kad būti krikščionimi užtenka kiekvieną sekmadienį eiti į bažnyčią, klausytis Dievo Žodžio, tris kartus per metus eiti išpažinties, o patekusi į Alfa kursą supratau, kad to neužtenka.

Per vieną iš mokymų brolis Pijus sužadino manyje norą pradėti skaityti Šv. Raštą. Vat ir skaitau dabar kiekvieną dieną. Ten tiek rašoma apie stebuklus, kuriuos darydavo Jėzus,... tiek mokymų, kaip gyventi, kaip tikėti..., ir kaip gyventi, kad patektum į Rojų, kai ateis laikas.

Aš supratau, kad gyvenime atsitiktinumų nebūna, viskas eina iš Dievo, viskas turi savo reikšmę, savo prasmę ir kai yra duodami sunkūs momentai, sunkios situacijos, tai duodama kaip gyvenimo pamoka, galimybė augti, stiprėti, tobulėti ir, manau, reikia dėkoti už tai, kad mes tai suprantame.

Aš mokausi gyventi be melo, net be tokio „dėl gėrio“ :). Mokausi gyventi be apkalbų ir tai yra labai sunku. Aš pati nesu ideali ir teisti ne man, teis Dievas – kiekvieną iš mūsų, kai ateis laikas. Kartais laiminu maistą ir tam tikrus žmones, kurie man yra labai svarbūs. Aš neimu daiktų, kurie man nepriklauso. Prisiklijavau ant savo mašinos krikščionybės simbolį – „žuvytę“ :)

Ir savo nelengvą dabartinę situaciją atidaviau į Dievo rankas. Aš pasitikiu Juo, tikiu, kad Jis veda ir viskas bus gerai. :)

Esu dėkinga Dievui ir mano draugei, kad jos paskatinta patekau į Alfa kursą. Toks jausmas, kad mano sieloje įvyko renesansas – atgimimas – tai dėl to, kad pavasaris ir nuo Alfa kursų, tai Dievas veikia! Aš keičiuosi ir tai yra nuostabu!!! :)

P.S. Dar norėčiau pridėti porą sakinių:

„Taip pat labai patiko trečiadienio mokymai, gavome daug informacijos apie Dievą, Jėzų, Šventąją Dvasią, apie maldą, kasdienį gyvenimą... Vis laukdavau kito trečiadienio vakaro, nes norėjosi pabūti tokioje geroje aplinkoje, atmosferoje. Susipažinau su gerais, šiltais, atvirais, nuoširdžiais ir tikinčiais žmonėmis“.


Augau šeimoje, kur susikerta du tikėjimai. Esu nekrikštyta, tėvas buvo musulmonas, o mama katalikė. Tačiau tėvas buvo netikintis, o mamos tikėjimui buvo prieštaraujama, jis buvo uždraustas mūsų namuose, slopinamas ir engiamas. Taip ir augome, kaip netikintys ir, tiesą pasakius, net ir nenorėjome to daryti. Mokykloje lankėme etikos pamokas, tad ir ten pažinti Dievo neteko. Pamenu, kaip vieną kartą susirgo mūsų etikos mokytoja ir mus vietoj etikos nuvedė į tikybos pamoką, tai buvo vienintelė pamoka kurioje esu dalyvavusi. Tąkart mokytoja liepė visiems nupiešti kryžių, tokį, kaip jį matome mes. Visi ėmė piešti, aš nors ir nenorėdama irgi piešiau. Visą tą laiką man galvoje sukosi mintys, jog tai, ką jie daro, yra labai keista ir jų tikėjimas man atrodė kaip sekta ar koks fanatizmas. Aš labai džiaugiausi, kad tų pamokų pas mane daugiau niekada nebuvo.

Jau baigusi mokyklą susipažinau su vienu vaikinu. Jis buvo pakrikštytas būdamas 23 m. Lankė Alfa kursą, ir mano akimis žiūrint buvo labai stipriai tikintis. Jis visus metus mane kvietė ateiti į Alfa kursą, pabūti, paklausyti, pasakojo, kaip ten smagu, kokia jauki bendruomenė ir t.t. Bet aš kategoriškai to atsisakiau, motyvuodama tuo, kad ten man ne vieta, ir į tą „sektą“ aš neisiu.

Tačiau taip gyvenimas susiklostė, kad su tuo vaikinu sukūrėme šeimą. Jis mažais žingsniais, man to nei neįtariant, vedė mane tikėjimo link. Su juo ėmiau lankytis bažnyčioje, nedažnai, bet man tai reiškė daug. Nesipriešinau tam, nes nemačiau tame nieko blogo. Tiesiog jis buvo tikintis, o aš ne ir vienas kitam priekaištų mes neturėjome. Tuomet jis pasiūlė man pasikrikštyti, o jo sesuo labai norėjo, kad mudu taptumėme jos vaiko krikšto tėvais. Man tai buvo spaudimas, nes krikštas man atrodė vyksiantis iš reikalo, o to aš nenorėjau. Jaučiau spaudimą, labai pykau ir priešinausi tam porą metų. Bet galiausiai nusprendžiau liautis ginčytis su tuo, ko visai nežinau, juk nei Dievo, nei tikėjimo man pažinti neteko. Šį žingsnį ryžausi daryti tik dėl savęs.

Užsirašiusi į suaugusiųjų krikštą maniau, kad teks kelis kartus apsilankyti pas kunigą, išmokti poterių ar perskaityti Šventąjį Raštą. Tačiau tik atėjusi į pirmą susitikimą, kunigas Pijus primygtinai pasiūlė visiems lankyti kaip tik tuo pat metu startuojantį Alfa kursą, kuriame mokymų metu susipažinsime su krikščionybės pagrindais. Tai buvo tas pats Alfa kursas, į kurį prieš devynis metus mane kvietė mano vyras. Grįžusi papasakojau vyrui, jis apsidžiaugė, o aš ne. Labai nenorėjau ten eiti, nes maniau, kad ten „plauna“ žmonėms smegenis. Bet juk nemesi visko tik pradėjus, tad nutariau pamėginti.

Per pirmus mokymus man buvo pikta, aš viskam turėdavau paaiškinimus, niekuo netikėjau, bet savo priešiškumo niekam nerodžiau, tiesiog nutariau ramiai „plaukti ta pačia srove“, juk bet kada galiu išeiti, jeigu man tai nepriimtina. Kursui įpusėjus išvykome į Alfa savaitgalį, jis vyko Liškiavoje. Gražios apylinkės, vienuolyno ansamblis, menkai pažįstami žmonės ir pačiam nebūdinga veikla kėlė daug abejonių. Susitikti su žmonėmis kartą per savaite porai valandų yra viena, bet būti su jais ištisas dvi dienas yra visai kas kita. Aš labiau pažinau tuos žmones, jie nebuvo „kitokie“. Paprasti žmonės, ieškantys savo gyvenimo prasmės, stiprinantys tikėjimą arba tokie pat kaip aš – netikintys. Ten vyravo bendruomenės šiluma, meilė artimui, ramybė, pasitikėjimas, paprastumas. Labiausiai man įsiminė maldos vakaras ir adoracija. Maldos vakaro metu grojo gyva muzika, visi meldėmės, giedojom. Jau po kelių valandų nuo viso to pavargau, man darėsi pikta, nebenorėjau ten būti ir klausytis tų giesmių, jaučiau, kad man viso šito per daug, kelis kartus buvau išėjusi iš patalpos ir grįždavau tikėdamasi, jog greit visa tai baigsis. Po maldos vakaro visa bendruomenė buvo pakviesta į naktinę adoraciją. Aš nežinojau kas tai yra, tad nutariau ateiti trečią valandą nakties ir pasėdėti ten valandą. Valandėlę numigau ir be kelių minučių trečia jau buvau ten. Atsiklaupiau, persižegnojau ir jaučiau, kad pas mane galvoje visiškas chaosas. Tuomet nežinodama, ką daryti, paklausiau savęs: „ką aš čia veikiu?“, „kam man viso šito reikia?“. Neradusi atsakymų nutariau sukalbėti po maldą už kiekvieną man artimą žmogų. Maldos metu jaučiau, kad negaliu jų sukalbėti, žodžiai painiojasi, kalbėdama pradžią jau kalbu pabaigą, paskui vidurį, pamirštu žodžius ir vėl pradedu viską iš naujo. Sukalbėjus po maldą už visus man artimus žmones, nebežinojau, ką toliau daryti. Buvau nusprendusi ten pabūti valandą, bet jaučiau, kad laiko praėjo tikrai nedaug ir nutariau tiesiog ramiai pasėdėti. Vedama smalsumo ar netūrėdama kantrybės, visgi pažvelgiau į laikrodį, jis rodė lygiai ketvirtą valandą nakties. Man buvo šokas, negalėjau patikėti, kad praėjo visa valanda, buvai įsitikinusi, kad ten praleidau tik trečdalį laiko. Nepaisant viso to ėmiau jaustis pakylėta, dingo nuovargis, galvoje nebebuvo chaoso, jaučiausi laiminga ir pilna jėgų. Pamaniau, jog galėčiau dar kokią valandėlę ten pasilikti, bet nenorėdama iš savęs sunkti paskutinių jėgų, nutariau eiti miegoti, jaučiau gavusi ramybę.

Po naktinės adoracijos permąsčiau savo veiksmus, supratau, kad viską darau tik dėl savęs, ne dėl vyro, ne dėl jo sesers, ar kitų žmonių, bet tik dėl savęs ir jaučiau, kad aš iš tiesų to noriu. Prisiminiau savo visą gyvenimą ir jame atradau momentų, kai, ko gero, Dievas mane ir vedė. Nors laikiau save netikinčia, bet kiek save pamenu akys žiūrėjo į dangų žinodamos, jog ten kažkas yra, kas mus saugo.